Klaidingai galvojama, jog sapnuojame tik paradoksinio miego stadijoje. Tai kelis kartus per naktį pasikartojanti miego stadija, kuriai būdingi greiti akių judesiai ir visiškas kūno raumenų atsipalaidavimas. Nors jos metu tikrai sapnuojama intensyviai, tačiau sėkmingai sapnuoti galima ir kitų miego stadijų metu. Taip pat galime matyti vaizdinius užmingant (tuomet jie vadinami hipnagoginiais) arba ryte bundant (hipnopompiniai). Taip sapnuoti ypač gerai sekasi vaikams ir tai dar viena priežastis prieš miegą jiems skaityti vaizdingas pasakas, galinčias suteikti peno sapnams.
Įdomu, jog galutinis sapno produktas gaunamas tik tuomet, kai mes pabundame ir niekada nesužinosime, kiek tiksliai mūsų pasakojimas atitinka sapnuotus vaizdinius. Su sapnais dirbantys mokslininkai bando suskaičiuoti, kiek sapnų susapnuota, kokie siužetai, vietovės ir asmenys juose vyrauja. Tokiai sapnų matematikai svarbu kuo efektyviau ir tiksliau surinkti sapnus. Tiriamųjų prašoma kasdien detaliai aprašyti paskutinį sapnuotą vaizdinį. Vis dėlto auksiniu sapnų rinkimo standartu laikomas metodas, kuomet miego laboratorijoje žmogui registruojama polisomnografija, jis kelis kartus per naktį pažadinamas ir prašomas papasakoti, ką sapnavo. Pavyzdžiui, taip dirbdami sapnų mokslininkai įrodė, jog depresija sergantys pacientai reikšmingai dažniau nei sveikieji sapnuoja situacijas, kuriose yra atstumiami, engiami, įskaudinami kitų žmonių. Deja, taip tiriami žmonės dažnai sapnuoja miego laboratorijos aplinką ir “pritrūksta” seksualinio ar agresyvaus turinio sapnų. Tai tik įrodo, kaip tam tikrose situacijose pasąmonė cenzūruoja drąsesnius, lyg ir visuomenės normų neatitinkančius vaizdinius.
Iki šiol negalima tiksliai pasakyti, kam reikalingi sapnai. Svarbu atskirti paties paradoksinio miego, kuomet dažniausiai sapnuojama, funkcijas nuo sapnų funkcijų. Žinoma, jog paradoksinis miegas svarbus ilgalaikės atminties formavimuisi. Įrodyta, kad šis procesas vyksta net ląstelių lygyje, bet patys sapnai jam nereikalingi.
Yra kelios mokslininkų ir psichologų siūlomos teorijos. Zigmundas Froidas vadino sapnus “miego sargu” arba “karališkuoju keliu į pasąmonę”. Jis aiškino, kad sapnai yra mūsų pasąmonės impulsų priedanga ir saugo mus nuo prabudimų. Kuomet Karlo Jungo analitinės psichologijos šalininkai teigia, jog sapnai atlieka kompensacinę funkciją. Jų metu susapnuojame dalykus, kuriuos būdraudami bandome nuneigti. Taip pat manoma, jog sapnai padeda išspręsti realiame pasaulyje susidariusias problemas bei sumažinti nerimą, atsipalaiduoti. Galbūt susapnuotos pavojingos situacijos (pvz., skendimas, važiavimas dideliu greičiu ar viešas kalbėjimas miniai žmonių) mums padeda pasirengti atsibudus laukiantiems gyvenimo iššūkiams.
Sapnų atpasakojimas ir interpretavimas, kaip psichoterapinio gydymo priemonė, dažniausiai siejamas su Z. Froidu. Šiomis dienomis nemažai psichoterapeutų padeda savo pacientams analizuoti sapnus, gydyti savo baimes bei “sušvelninti” reakciją į košmariškus sapnus. Miego sutrikimams priskiriami košmariški sapnai pasireiškia paradoksinio miego metu, o naktinis siaubas pažadina mus iš lėtojo miego. Apie šiuos sutrikimus plačiau galite paskaityti šiame tinklaraščio straipsnelyje: https://meskosmiegas.lt/miego-kriminalai/.
Remiantis didelės apimties moksliniu tyrimu apie sapnus, apie 8 proc. sapnų turinys stimuliavo miegantįjį ką nors meniško sukurti, imtis naujos veiklos ar išspręsti darbines užduotis. Be sapnų pasaulis nebūtų išvydęs tokių meno šedevrų, kaip Salvadoro Dali paveikslai, Polo Makartnio daina “Yesterday”, Ingmaro Bergmano filmas “Wild strawberies” ar Elijo Hou išrasta siuvamoji mašina.
Turbūt pikantiškiausia su sapnais susijusi tema yra sąmoningas sapnavimas (angl. lucid dreaming). Apie tai toliau pasakoja Goda Aštrauskaitė:
– Klausyk, mama, sapnavau tokį sapną, visai nemalonų, net baisų. Labai norėjau iš jo išeiti. Toks vampyras kaip ir bandė nukąsti man pirštą.
– Žinai, ką padaryk kitą kartą? Įsivaizduok, kad turi stebuklingą (fėjos) lazdelę, mostelėk ją, ir sapnas baigsis. Arba tęsis taip, kaip nori tu.
– O jei neturėsiu lazdelės?
– Tada tiesiog mostelėk ranka. Svarbu, kad suprastum sapnuojanti ir galinti keisti sapną kaip panorėsi.
Skamba kaip vaiko apgaudinėjimas? Žaidimas pasaka? Ne, čia paprasčiausiais sąmoningo sapnavimo pradžiamokslis. Sąmoningai sapnuojama tada, kai žmogus supranta sapnuojantis, gali keisti sapno eigą ar net susapnuoti norimą sapną.
Kitas vaikui kilsiantis klausimas – kaip žinosiu, ar sapnuoju, ar viskas vyksta iš tikrųjų. Metodika paprasta – sulaikote kvėpavimą, jei trūksta oro, žinote, kad nesapnuojate; įsignybiate – jei skauda, taip pat nesapnuojate. Šie patarimai pravers ir atskiriant sapną nuo tikrovės, ir ruošiantis indukuoti norimą sapną. Kitas metodas, padėsiantis pasiruošti sąmoningam sapnavimui – įpročio prisiminti sapnus stiprinimas. Tik atsikėlę po sapno atidžiai apgalvokite, ką sapnavote, pabandykite vėl jį išgyventi, galbūt net užsirašykite.
Jau panorėję sapnuoti sąmoningai, užmigdami turite šitai sau kartoti – žinau, kad sapnuosiu, žinau, kad suprasiu sapnuojantis. Šitaip aplanko labai įdomus išgyvenimas: žinote, kad dar nemiegate, kad dar tik grimztate sapnų karalystėn, o jau pradedate regėti nerealius vaizdus, ir lyg iš šalies žiūrėdamas suprantate užmiegąs ir pasineriąs į sapną. Panašiai reikėtų elgtis ir staiga pabudus iš sapno – detaliai jį prisiminti, pakartoti mintyse ir… rodos, savaime vėl į jį panirti. Labai geras jausmas. Ypač, kai sapnan grįžtate norėdami jį pakreipti sava linkme ar ištaisyti įvykusius baisius dalykus.
Kitas būdas susapnuoti sąmoningą sapną – pabusti maždaug po 4,5 – 6 valandų nuo užmigimo, būtinai atsikelti iš lovos, apie pusvalandį nemiegoti, tada vėl migti ir stengtis neprarasti budrumo (pavyzdžiui, lėtai skaičiuojant arba koncentruojant dėmesį į kvėpavimą). Tokiu metu yra didžiausia tikimybė pasinerti į paradoksinio miego stadiją.
Išmokus sapnuoti sąmoningai, sapnai tampa ryškesni, įdomesni, sukelia gerų emocijų. Sąmoningi sapnuotojai savo neįprastą gebėjimą naudoja labai kūrybiškai: sapnuoja norimus sutikti žmones, norimus patirti nuotykius, tobulina ir fizinius, ir socialinius įgūdžius (ir tai padeda realybėje!), nagrinėja savąją asmenybę tarsi iš vidaus, kaip minėta pradžioje, gerąja linkme nukreipia košmariškus sapnus. Kokie pavojai? Pernelyg sapnų pasauliu susižavėję žmonės gali primiršti, apleisti tikrąjį, pernelyg dažnas ir intensyvus sapnavimas gali išsekinti psichologiškai, tačiau sveikiems, saiką jaučiantiems žmonėms sąmoningai sapnuoti visiškai saugu. Tik reikėtų nepamiršti kelių nepavojingų, tačiau ir nemalonių reiškinių – netikrojo pabudimo ir miego paralyžiaus. Sąmoningi sapnuotojai dažnokai susapnuoja, kad prabudo, būna tikri veikiantys realiame pasaulyje, o iš tiesų – tai tik sapno tęsinys; atskirti tikrą ir susapnuotą pabudimą padeda tie patys realybės testai. Miego paralyžius – lyg apsauginė žmogaus kūno reakcija, neleidžianti sapnuojant labai intensyviai judėti lovoje, o sąmoningiems sapnuotojams galinti įvaryti baimės – sapnas baigėsi, sapnuotojas pabudo, o kūno pajudinti dar negali.
Išmokti sąmoningai sapnuoti – ir įdomu, ir įspūdinga, galbūt – net naudinga. Tačiau reikia nepamiršti, kad visiškai kontroliuoti sapnų neįmanoma ir kad tikrai negalima prarasti saiko bei sveikos nuovokos. Susitikime kitame sapne.
Evelina Pajėdienė
P.S. Dėkui Godai Aštrauskaitei už sąmoningo sapnavimo pradžiamokslį.
Naudota literatūra:
- Bassetti C. et al. Sleep Medicine Textbook. European Sleep Research Society, 2014.
- Horne J. Sleepfaring. A journey through the science of sleep. Oxford University Press, 2006.
- www.lucidity.com.
- www.vanwinkles.com.
- www.theluciddreamsite.com.
Paklauskite
